Pumpo blogas


Tvarkytis? O kam to reikia?

Mindaugas Juzokėnas

2017-06-21


Mes kasdien valome patalpas ir drabužius, plauname grindis ir indus, nuolat ką nors tvarkome ir remontuojame. Ši veikla mums tokia savaime suprantama ir įprasta, kad ją atliekame beveik automatiškai, per daug nesusimąstydami, kodėl tai darome. Sakom sau, „taip reikia“, „taip gražiau“, ir pasičiupę šluotą, siurblį ar kempinę imame suktis, kad net dulkės rūksta.

Bet kodėl gi reikia tvarkytis?

Priežastys yra kelios.

Dažniausiai kreipiame dėmesį į estetiką. Jei akys pamato, kad voliojasi šiukšlės, mums tai atrodo negražu. Ir nepatikima. Tarkim, jei apsilankome apšnerkštoje parduotuvėje, nešam kudašių lauk nieko nepirkę. Mes nuolat kalbame apie matomą tvarką: burbame, kad miesto aikštė būtų gražesnė, jei būtų sudėtos naujos plytelės, kad būtų tvarkingiau, jei gėlės būtų susodintos tiesia linija, o kaip nušvistų gatvės, jei parduotuvių darbuotojai netingėtų kasdien nusiplauti vitrinų, o vairuotojai savo automobilių! Akys žaibiškai fiksuoja besidraikančius voratinklius palubėje arba ant palangės nustipusią musę. Dėl to kasdien pylos gauna šimtai valytojų (kartais pelnytai, bet neretai ir dėl ypatingo viršininko arba valymo įmonės kliento gebėjimo akimirksniu užfiksuoti ką tik ant išsiurbto kilimo nukritusį konfeti skritinėlį). Taigi, tvarkytis mus verčia regėjimo pojūtis ir nuo mažens ugdytas estetinis jausmas.

Antra – lytėjimo pojūtis. Jei netyčia tamsioje patalpoje užkliuvome už nepatraukto nuo tako europadėklo, netrukus imsime ieškoti to, kuris tokią netvarką paliko. Juk sprandą galėjome nusisukti! Vis dėlto lytėjimo pojūtis tvarkytis mus ragina retai, ir šiuo požiūriu yra artimas regėjimo pojūčiui. Juk ne vietoje numestas europadėklas yra ta pati šiukšlė, tik didelė. Na, dar nemaloniai gali nuteikti girgždantis po batais neišluotas smėlis. Tačiau dažniausiai tai, ką galime paliesti, galime ir pamatyti. Pavyzdys su europadėklu išskirtinis tuo, kad didelės (arba, pvz., aštrios) šiukšlės gali kelti pavojų mūsų sveikatai.

Trečias, mano galva, svarbiausias pojūtis, yra uoslė. Nosis geriau už akis pasako, kur tikrai nėra tvarkos, ir iš kur reikia sprukti. Sprukti tokiu atveju, jei neplauti indai užrūgo ne mūsų plautuvėje, antraip teks atidaryti langus, išpurkšti flakonėlį oro gaiviklio arba užsimauti dujokaukę ir išsikuopti. Blogas kvapas rodo padidėjusį bakterijų kiekį, per didelį neapčiuopiamą ir, neretai, nematomą užterštumą, kuris taip pat ne juokais gali pasikėsinti į mūsų sveikatą. Štai kodėl manau, kad uoslė yra svarbiausias pojūtis tvarkai palaikyti. Ir štai kodėl įvairūs cheminiai valikliai maloniai gaiviai kvepia. Beje, suvokimas apie kvapų grožį, parfumerijos estetiką, taip pat išugdoma.

Tad tvarkomės vadovaujami trijų juslių – regėjimo, lytėjimo ir uoslės, iš kurių kiekviena sprendžia du uždavinius – estetinį, ir (svarbiausia!) savisaugos. Nuostabu, kad tvarkymosi įpročius ugdome nuo mažens, ir daugybę tvarkymosi veiksmų atliekame automatiškai. Juk tvarkinga, higieniška aplinka mums teikia moralinį pasitenkinimą ir sveiką būvį.